2022 spalio 14–22

Susitikimas su Joshua Zaku

Susitikimas su Joshua Zaku

Spalio 17 d., pirmadienis, 19 val.
Vilniaus teatras „Lėlė“
(Arklių g. 5, Vilnius)

Iėjimas laisvas

Renginys vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą

Renginys yra Vilniaus 700-tojo jubiliejaus programos dalis. Sužinokite daugiau: www.700vilnius.lt

Susitikimo svečiai: Joshua Zak, Tsila Zak (Izraelis)
Susitikimą moderuoja: Rimantas Ribačiauskas, Mantas Jančiauskas

Susitikimas su Joshua Zaku

Susitikimas su iš Izraelio atvyksiančiu vienu iš garso patirties „Glaistas“ balsų Joshua Zaku, – tikruoju Vilniaus geto gyvenimo liudytoju, – išplės ir sustiprins spektaklio-kelionės po buvusio geto teritorijas įspūdžius.

Tie, kas jau dalyvavo „Glaiste“, tikriausiai įsiminė sceną Vilniaus geto teatre ir dialogą tarp Joshua Zako ir Barucho Shubo, jų aštrų disputą apie geto teatro veiklos prasmę, argumentus ir prieš. Holokausto metais J. Zakas ypač palaikė geto teatro veiklą, kaip geto bendruomenės gyvybingumo šaltinį; jo tikėjimas ypatinga geto teatro verte iki šiol išliko nepajudinamas: „Sunku suprasti, kaip toks dalykas galėjo egzistuoti, kai aplinkui buvo tiek baimės. Juk žmonės bijojo rinktis didesnėmis grupėmis, nes galvodavo, kad juos apsups ir sunaikins. Todėl žmonės jautė baimę, tačiau tuo pat metu juos traukė idėja, kad teatre galima pamatyti kažką iš įprasto gyvenimo“. Susitikimas su J. Zaku Vilniaus teatre „Lėlė“ rengiamas neatsitiktinai – po beveik aštuonių dešimtmečių jis vėl įžengs į tą pačią salę, kurioje gyvavo Vilniaus geto teatras.

Joshua Zakas 1929 metais gimė Vilniuje ir su šeima gyveno Antakalnyje. Tėvai vertėsi prekyba sėklomis, turėjo parduotuvę Rūdninkų gatvėje – daug dirbo, kad išlaikytų aštuonių asmenų šeimą. 1941-aisiais visa šeima atsidūrė gete. Paauglys Joshua išliko iki pat geto likvidacijos 1943-iaisiais, po to buvo perkeltas į darbo stovyklą Estijoje, dar vėliau (1944–1945) – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Būdamas šešiolikmetis dalyvavo Štuthofo Mirties marše. Tik išlaisvintas, iš karto buvo pašauktas tarnauti Raudonojoje armijoje. 1948 m. grįžo į Vilnių ir tęsė mokslus; baigęs mokyklą sidabro medaliu, įstojo į fizikos specialybę Vilniaus universitete. Aktyviai užsiėmė sportine veikla, 1953 m. laimėjo Lietuvos baidarių čempionato tūkstančio metrų rungtį. 1955 m. apgynė fizikos magistrą ir tęsė studijas tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt-Peterburgas). Po vadinamosios „Gomulkos reformos“, 1957 m. J. Zakas su dviem broliais emigravo į Izraelį. Apsigyveno Haifoje, tapo Izraelio technologijos instituto „Technionas“ fizikos profesoriumi. 1989 m. atrado Z(k) – Zako fazę; 2014-aisiais už šį atradimą jam paskirtas prestižinis apdovanojimas – Wignerio medalis. 2022-aisiais paskelbtas Izraelio premijos už fizikos ir chemijos tyrimus laureatu.

Į Vilnių atvyksiantį prof. Joshua Zaką lydės jo dukterėčia, architektė Tsila Zak, labai padėjusi „Glaisto“ kūrybinei komandai 2019 metais lankantis Izraelyje ir renkant medžiagą kūriniui.

Iš Joshua Zako ir jo dukterėčios Tsilos Zak sulaukėme nedidelių prašymų, kuriuos stengiamės įgyvendinti Vilniuje iki jiems atvykstant: paieškoti senų žemėlapių, padėsiančių rasti vietą Antakalnyje, kur stovėjo Zakų šeimos namas; suorganizuoti plaukimą baidarėmis Neries upe… Vilnius Zakų širdyse užima išskirtinę vietą. Tad ir per susitikimą „Lėlės“ teatre kalbėsimės apie Vilnių. Visokį: Joshua vaikystės ir jaunystės; užtemdytą karo baisumų; tą, kurį paliko emigruodamas į Izraelį; tą, į kurį kelis kartus grįžo po emigracijos; galiausiai – tą, kurį išvydo šiandien. Nors gręždamiesi į praeitį neišvengsime liūdnesnių ir sunkesnių temų, vis dėlto tai bus šviesus vakaras, kuriame svarbiausia – dabartis, sugrįžimo emociją fiksuojantis laikas. Visa „Glaisto“ kūrybinė grupė šio vakaro laukė nuo pat kūrinio premjeros.    

Rimantas Ribačiauskas, vienas iš „Glaisto“ bendraautorių

Labiausiai iš kelionės po Izraelį atsimenu žodį „Vilna“ (jidiš kalboje taip vadinamas Vilnius). „Vilna“ vis išnirdavo labai netikėtuose kontekstuose. Keliaudami autobusu Izraelyje išgirdome keleivį, minintį „Vilna, Vilna“. Viename iš Tel Avivo naktinių klubų vyko vakarėlis, kuris vadinosi „Vilna“. Šis žodis nuolat skambėjo ir iš mūsų kalbintų litvakų lūpų – beveik visi Vilnių vadindavo vien „Vilna“. Man, gimusiam jau Nepriklausomoje Lietuvoje, buvo keista girdėti kitokį Vilniaus pavadinimą. Bet „Vilna“ padėjo nusikelti į kitą laiką, į tarpukario Vilnių, kuris sykiu ir išnyko, ir vis dar labai gyvas kalbintų žmonių širdyse. Tikiuosi, kad atėjusieji į šį susitikimą pajus senosios Vilnos kontūrus.

Mantas Jančiauskas, vienas iš „Glaisto“ bendraautorių