Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka
Giuseppe‘s Verdi opera „Traviata“ yra viena daugiausiai pasaulyje rodomų klasikinių operų. Tūkstančiai žiūrovų kasmet renkasi žiūrėti šią operą – dažniau dėl jos „statuso“, rečiau – dėl turinio. Lietuvos muzikiniuose teatruose Naujieji Metai tradiciškai pasitinkami dainuojant žymiąją „Pakelkime taurę linksmybių“, tačiau dažnai nė nesusimąstoma, kokia yra tos taurės kaina. Operoje „Traviatos“ pagrindinis siekis yra išlukštenti traviatų (it. traviata – puolusi moteris arba tas, kuris nuklysta) mitą: nurengti klasikinės operos suteiktą statusą ir kiek kitaip pažvelgti į pagrindinę šios operos temą, nebijant parodyti visai neoperišką traviatų pasaulio tikrovę, kuri, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti komiška, iš tiesų yra sudėtinga ir visai neromantiška.
2020-aisiais, minint profesionalios operos kultūros Lietuvoje šimtmetį, išsyk keli valstybiniai teatrai paskelbė ketinimus statyti Verdi „Traviatą“ – taip planuota pažymėti pirmojo šalyje profesionalaus operos spektaklio sukaktį. Pandemija pakoregavo premjerų datas, bet Lietuvos scenose galiausiai nuskambėjo dvi naujos „Traviatos“. „Operomanija“, neatsilikdama nuo valstybinių muzikinių teatrų, taip pat inicijavo naujų „Traviatų“ sukūrimą, tačiau grįstą ne romantizuotu šydu pridengta vienos kurtizanės istorija, o dokumentine medžiaga, tikromis Lietuvoje dirbančių sekso paslaugų teikėjų – vyrų ir moterų – patirtimis.
Striptizo šokėja, gatvės prostitutė, prabangus eskortas, masažistas, teikiantis paslaugas „su laiminga pabaiga“, sekso paslaugų pirkėjai ir pardavėjai, kitaip sakant, šiuolaikinės traviatos, – visa ši Lietuvoje dažnai už įstatymo ribų veikianti „bendruomenė“ padovanojo savo istorijas naujam muzikos teatro spektakliui. Opera „Traviatos“ – tai kinematografiškas, performatyvus kūrinys, nušviečiantis šiuolaikinės visuomenės paribius.
Kas yra normalu, o kas – ne? Kas yra moralu ir kas – amoralu? Ką reiškia, kai tėvai sako vaikui: „ar gali būti normalus, kaip visi?“ Niekaip nepajėgiu suprasti tokio tėvų klausimo-pageidavimo, nes jis man atrodo tarsi žudikas, kuris pasmerkia mus ir mūsų visą esybę šiame pasaulyje.
Pavyzdžiui, opera „Traviata“ yra apie kurtizanę, kitaip tariant – prostitutę; kai ji suskamba ištaiginga klasikine muzika, įvilkta į prašmatnius kostiumus, įkurdinta kerinčioje scenografijoje ir atliekama garsių operos solistų bei orkestro puošniuose operos rūmuose – istorija apie prostitutę tampa „normali“. Visai kitaip traviata rezonuoja tada, kai kuri apie šiandien gyvenančius ir dirbančius šios profesijos žmones, dokumentuoji jų pasisakymus, kalbi apie prostituciją be pagražinimų, nesislėpdamas už prabangių įvaizdžių. Tada prostitucija įvertinama kaip „nenormali“, dingsta pagarba ir empatija, o šios profesijos atstovai tarsi tampa nebe žmonėmis. Kur ir kaip atsiranda ši takoskyra, kodėl staiga pasikeičia mūsų požiūris? Juk istorija ta pati, tik kitaip „supakuota“.
Man yra įdomus pats žmogus, ir kuo jis labiau „nenormalus“ ar „nepriimtinas“, tuo jis įdomesnis. Tokie žmonės suteikia galimybę pažinti jų vidinio pasaulio gylį, tada manyje mažėja kategoriškumo, auga empatija, galiu vis daugiau priimti ir duoti. Tokia yra mano, kaip kūrėjo, misija: aiškintis, kas yra „normalu“ ir „nenormalu“ – bėgant laikui šios moralinės nuostatos kinta. Nesitikiu rasti atsakymo, nes manau, kad tai neįmanoma, bet galiu priartėti prie aiškesnio suvokimo, kuris daugumai yra tolimas.
Režisierius, scenos ir kostiumų dizaineris Artūras Areima
Nesiekiau sukurti Verdi muzikos remikso ar modernizuotos, elektroninės šios operos versijos – tokių yra daug. Be to, peršasi mintis, kad didingų, grandiozinių, kostiuminių spektaklių autoriai, regis, sąmoningai ignoruoja pagrindinę Verdi operos temą. O darbas su dokumentine medžiaga sugrąžina į realybę: tikros, gyvos, neišgalvotos, kartais net absurdiškos istorijos yra operos „Traviatos“ šerdis. Pagrindinis kūrinio nuotaikos elementas ir buvo dokumentinė medžiaga – iš tiesų įvykę, nesuvaidinti pokalbiai diktuoja operos tempą ir emocinį toną. Norėjau ne kopijuoti didingą operą, bet sukurti Verdi idėjos aidą – šiuolaikinį, minimalistinį, primenantį kino filmo garso takelį. „Traviatos“ – tai kinematografiška patirtis, nušviečianti visuomenės paraštėse esančiųjų istorijas.
Kompozitorius Maximilianas Oprishka
Medžiagą operai rinkome įvairiais būdais – nuo paieškų internete iki bandymų tyčia atsidurti tokiose situacijose ar vietose, kur tokie pokalbiai galėtų įvykti. Siekėme susitikti su pašnekovais, kurių patirtys ir požiūriai į sekso paslaugų teikimą skirtųsi; kartais net iš pašnekovų sužinodavome, su kuo dar pasikalbėti būtų prasminga. Dauguma sekso darbuotojų, į kuriuos kreipėmės, sutiko atsakyti į mūsų klausimus, tad sunkiausia buvo ne įtikinti juos paatvirauti, o pačioms pasiruošti ir pasiryžti paskambinti ar prieiti. Visi kalbintieji yra įdomūs, saviti ir nepaprastai jautrūs. Manėme, kad surinkti medžiagą operai bus sudėtingiau, nes sekso paslaugų tema vis dėlto yra tam tikras tabu, tad reikėjo sau priminti, kad ši projekcija kyla iš mūsų, o ne iš jų. Šie žmonės gyvena šalia mūsų ir dauguma pašnekovų ketina apsilankyti „Traviatose“ – jiems svarbi ši tema, suprantamas noras ir poreikis kalbėtis.
Dokumentinės medžiagos rinkėjos Inga Sanakojevaitė ir Modesta Jakeliūnaitė