Muzikinio koliažo „Dainų šventė“ pagrindu tapo XX a. paskutiniojo dešimtmečio home videos, kuriuose užfiksuoti gyvenimiški epizodai – juose grojama įvairiais muzikiniais instrumentais ir dainuojama. Tai laikas, kuriame Lietuvos Nepriklausomybės pradžia sutapo su pirmųjų plačiau prieinamų asmeninių vaizdo kamerų paplitimu. Jų savininkai dažniausiai filmavo savo artimiausią gyvenamąją aplinką, šeimą. Šiandien šie buitiniai įrašai tampa proga pažvelgti į dabartinės nepriklausomos visuomenės pradžią, suprasti, kas liko, o kas išnyko, kas tapo ilgalaikiu sociumo bruožu, o kas – tik to laiko ženklu. Nostalgijos, ironijos ir šilumos kupinas darbas – tai odė praeinančio laiko neišvengiamybei.
Dešimtasis dešimtmetis – Lietuvos Nepriklausomos valstybės ir kartu mūsų kartos gyvenimo pradžia. Tai naivus pradėjusių gyventi, besimokančių tai daryti, viską priimančių atviromis akimis ir širdimis laikas. Tuo pačiu tai ir laikas, kai mūsų tėvai įgijo laisvę ir galimybę tą pradžią patys tiesiogiai fiksuoti pirmosiomis asmeninėmis videokameromis. Home videos okupuotoje Lietuvoje tebuvo nedidelės privilegijuotos klasės turėta galimybė. Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu filmuojančiųjų skaičius smarkiai išaugo. Tai ne televizijos operatoriaus, ne visuomenę bandančio parodyti režisieriaus, o tiesiog artimiausią gyvenamąją aplinką ir rutininę buitį fiksuojančio žmogaus žvilgsnis. Šiandien, kai jau patys pasiekėme tuometį savo tėvų amžių, šie įrašai tampa puikia galimybe pažvelgti į dabartinių mūsų pradžią, kilmę ir suprasti, kas apibūdina mūsų kaip visuomenės charakterį, o kas tebuvo to specifinio laiko ženklas. Jame, tame laike, daug ką lydėjo muzika ir daina (tai jau pastebėjimas, kilęs peržiūrėjus medžiagą). Tad kilo mintis, kad būdas interpretuoti tą medžiagą per muziką – pats tinkamiausias.
Režisierius Karolis Kaupinis