2010 m. Itaru Sasaki iš Ocučio miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis mirtinai serga ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo.
2011 m. Ocučio apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų. Pamažu žmonės sužinojo apie telefono būdelę ir pradėjo lankytis Itaru Sasaki sode, norėdami paskambinti prarastiems artimiesiems.
Nuo 2022 m. kovo 1 d. senas taksofonas, identiškas Japonijoje stovėjusiam „vėjo telefonui“, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo laiku pasakyti tai, ką norėjo, o dabar jau per vėlu. Per daugiau kaip šešis mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.
Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai jautrus, subtilus, šviesus ir viltingas pasakojimas apie žmogų, kuris gedi. Kartu tai – skaidrus pjūvis per sielvarto atvertas geografines teritorijas, kelionė į susitikimą, susitaikymą, pasaulio kaip visumos patyrimą.
Taksofono opera – tai poema žmogaus laikinumui. Scenoje kuriami subtilūs, žmogiški ir kartais šmaikštūs vaizdiniai iš šiapus ir anapus: kūnai ir objektai čia tai pasirodo, tai išnyksta šviesotamsoje. Viskas praeina – žmonės, laikas, vietos, daiktai, įvykiai. Prisimenu, po vieno spektaklio žiūrovų salėje užsiliko sėdėti moteris. Ji mane sustabdė praeinančią pro sceną, paklausė ar esu šio spektaklio režisierė, pasidalino, kad vienas įrašas iš šios operos buvo jos dukros. Jame ji kalba apie prieš daugelį metų išėjusį tėtį. Bilietus į spektaklį jai ir padovanojo dukra; prašė, kad nueitų į operą viena. „Dabar aš supratau“, – sakė ji, – „kaip mano dukra iš tikrųjų gedėjo savo tėčio. O juk aš nieko nežinojau, ėmė ji ir užaugo. Apie tai nesikalbėdavome“. Ir su ašaromis akyse padėkojo už šį kūrinį. Tada aš supratau, kad spektaklis gyvena savo gyvenimą ir paliečia žmones aukščiau estetinio suvokimo, kadangi jame užfiksuoti tikri patyrimai. Visi, esantys ir šiapus, ir anapus, kalbasi; tik šiapusybėje dar galima kažką pakeisti.
Režisierė ir dramaturgė Kamilė Gudmonaitė
Bėgant laikui santykis su kūriniu kinta. Būna taip, kad sudedi viską, ką turi, ir palieki kūrinį savarankiškai gyventi, tačiau taksofono operą mes lankome nuolat, tarsi kurstydami laužą, kad degtų. Salėje skambanti muzika nukelia ne vien į laiką, kai buvo kuriamas šis kūrinys, bet labiau į erdvę, kurioje operos balsai gyvena, dalijasi išgyvenimais, atveria savo širdis. Atrodo, kad vis ateinu pas juos į svečius. Muzika, garsas čia – tarsi nematoma medija, energija, bylojanti tai, ko neišdrįsome pasakyti, ir dabar jau per vėlu.
Kompozitorius Dominykas Digimas
Šio kūrinio scenovaizdis – tai tarpinė erdvė galimiems susitikimams. Joje mezgamas dialogas su tuo, kas yra šalia, ir kas lieka nepažinu anapus. Veiksmas vyksta būsenas išryškinančioje tranzitinėje erdvėje, oro uosto laukiamajame, kuris, nors yra monumentalus, tačiau nuolat keičia savo pavidalus – tampa erdvėmis, kur sutinkame save ir kitus. Vaizdinė kūrinio atmosfera yra erdvi ir rami, joje kuriama galimybė pažvelgti atsitraukus, iš toliau, – į kitus, save ir į tai, kaip viskas praeina. Ši erdvė dedikuota gyvenimui, nepažinumui ir ilgesiui.
Scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė Barbora Šulniūtė
Nuo pat pirmos akimirkos supratau, kad opera „Dalykai, kurių neįšdrisau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ kalbės tikrumo, jautrumo ir širdies kalba, kad ji bus netradiciška, naujoviška, paveiki, – ir noriu būti jos dalimi.
Prisiliesti prie žmonių paslapčių – tekstų, kurie yra nesuvaidinti ir išsakyti tiems, kam jau niekada nebebus pasakyti tiesiogiai – yra privilegija. Tuo pačiu taksofono opera kaskart labai giliai paveikia mane patį kaip žmogų, liudytoją. Ir pats patenku į būseną, kurioje prisimenu sau artimą žmogų, jausmus jam, padėką ir begalinę meilę, kurios taip ir nespėjau išsakyti.
Operoje muzika, garso įrašų tekstai, vaizdiniai, judesiai, juntami santykiai man sukuria savotišką ritualą, terapijos atmosferą, maldą, kuri perkelia tarsi į kitą pasaulį, kuriame mes visi susitinkame be paslapčių ir nutylėjimų, o galiausiai ateina suvokimas, kad ir šiame pasaulyje taip pat visi kada nors susitiksime.
Tada nušvinta viltis, džiaugsmas ir meilė. Ačiū Tau, Mama.
Muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila
Taksofono opera įvertinta Lietuvos profesionaliojo scenos meno apdovanojimų „Auksinis scenos kryžius“ nominacijomis už geriausią režisūrą, scenografiją ir kostiumų dizainą, taip pat – Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio žiuri skirtu apdovanojimu. Kūrinio muzika tapo laureate Lietuvos kompozitorių sąjungos 2024 m. apdovanojimuose. 2025 m. išleista šios operos vinilinė plokštelė.