2025 spalio 18–26

Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu

Taksofono opera
Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu

Spalio 25 d., šeštadienis, 15.30 ir 18.30 val.
Spalio 26 d., sekmadienis, 15.30 ir 18.30 val.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžioji salė
(Gedimino pr. 4, Vilnius)

Bilietai

N-16

Trukmė: 80 min.
Premjera: 2023 m. gruodžio 1 d., Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje
Lietuvių, japonų, anglų, lenkų, ukrainiečių, latvių, vokiečių kalbomis su surtitrais lietuvių ir anglų kalbomis

Partneris „Technarium“
Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Kūrinys buvo pradėtas plėtoti 2021 m., kaip LNOBT ir „Operomanijos“ bendro projekto „Operos genomas“ dalis.

Režisierė ir dramaturgė Kamilė Gudmonaitė
Kompozitorius Dominykas Digimas
Scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė Barbora Šulniūtė
Choreografas Mantas Stabačinskas
Kostiumų dailininkas Juozas Valenta
Šviesos dailininkas Julius Kuršys
Vaizdo projekcijų autorius Jurgis Lietunovas
Muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila
Chormeisteris Povilas Butkus
Režisierės asistentai: Agnė Ambrozaitytė, Kotryna Siaurusaitytė, Deivydas Valenta
Vertėja Erika Lastovskytė
Prodiuseriai: Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, „Operomanija“

Berniukas Naglis – Teodoras Lipčius (diskantas)
Brolis – Ryo Ishimoto
Sesės – Emilija Karosaitė, Viktorija Zobielaitė (šokėjos)
Mama – Jolanta Dapkūnaitė
Senelis – Vytautas Rumšas
Keleiviai – Diana Anevičiūtė, Mantas Stabačinskas, Arūnas Vozbutas
Sodo gyventojai – Romalda Abramaitienė, Dmitrijus Babašinskis, Sandra Biaigo, Konstantin Kosovec, Daiva Lenčė, Rima Vaniarchina

Keleiviai ir kiti veikėjai – LNOBT choro artistai: Gintarė Radauskaitė, Olga Radzevičienė, Akvilė Viškelytė-Potapovė, Lina Zabulytė (sopranai), Monika Buožytė, Jovita Dovsevičiūtė-Antanaitė, Vita Džiulna, Anna Trošina (altai), Egidijus Jonaitis, Mantas Ivanauskas, Kęstutis Papartis, Georgij Popov (tenorai), Dainius Jakštas, Žygimantas Jasiūnas, Donatas Žukauskas (baritonai), Povilas Butkus, Šarūnas Čepulis (bosai)

LNOBT simfoninio orkestro grupė: Dainius Peseckas / Aistė Birvydaitė (smuikas), Tomas Savickas / Gabrielė Zaneuskaitė (altas), Roma Jaraminaitė / Mykolas Rutkauskas (violončelė), Samanta Ignatjeva (kontrabosas), Vytautas Sriubikis / Vytenis Gurstis (fleita), Vytautas Giedraitis / Vilius Kalvėnas (klarnetas), Liudas Mockūnas / Kazimieras Jušinskas (saksofonas), Tomas Kulikauskas, Ernestas Verba, Lukas Budzinauskas (perkusija), Artur Shutov (fortepijonas)

Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu

2010 m. Itaru Sasaki iš Ocučio miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis mirtinai serga ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo.

2011 m. Ocučio apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų. Pamažu žmonės sužinojo apie telefono būdelę ir pradėjo lankytis Itaru Sasaki sode, norėdami paskambinti prarastiems artimiesiems.

Nuo 2022 m. kovo 1 d. senas taksofonas, identiškas Japonijoje stovėjusiam „vėjo telefonui“, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo laiku pasakyti tai, ką norėjo, o dabar jau per vėlu. Per daugiau kaip šešis mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.

Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai jautrus, subtilus, šviesus ir viltingas pasakojimas apie žmogų, kuris gedi. Kartu tai – skaidrus pjūvis per sielvarto atvertas geografines teritorijas, kelionė į susitikimą, susitaikymą, pasaulio kaip visumos patyrimą.

Taksofono opera – tai poema žmogaus laikinumui. Scenoje kuriami subtilūs, žmogiški ir kartais šmaikštūs vaizdiniai iš šiapus ir anapus: kūnai ir objektai čia tai pasirodo, tai išnyksta šviesotamsoje. Viskas praeina – žmonės, laikas, vietos, daiktai, įvykiai. Prisimenu, po vieno spektaklio žiūrovų salėje užsiliko sėdėti moteris. Ji mane sustabdė praeinančią pro sceną, paklausė ar esu šio spektaklio režisierė, pasidalino, kad vienas įrašas iš šios operos buvo jos dukros. Jame ji kalba apie prieš daugelį metų išėjusį tėtį. Bilietus į spektaklį jai ir padovanojo dukra; prašė, kad nueitų į operą viena. „Dabar aš supratau“, – sakė ji, –  „kaip mano dukra iš tikrųjų gedėjo savo tėčio. O juk aš nieko nežinojau, ėmė ji ir užaugo. Apie tai nesikalbėdavome“. Ir su ašaromis akyse padėkojo už šį kūrinį. Tada aš supratau, kad spektaklis gyvena savo gyvenimą ir paliečia žmones aukščiau estetinio suvokimo, kadangi jame užfiksuoti tikri patyrimai. Visi, esantys ir šiapus, ir anapus, kalbasi; tik šiapusybėje dar galima kažką pakeisti.

Režisierė ir dramaturgė Kamilė Gudmonaitė

Bėgant laikui santykis su kūriniu kinta. Būna taip, kad sudedi viską, ką turi, ir palieki kūrinį savarankiškai gyventi, tačiau taksofono operą mes lankome nuolat, tarsi kurstydami laužą, kad degtų. Salėje skambanti muzika nukelia ne vien į laiką, kai buvo kuriamas šis kūrinys, bet labiau į erdvę, kurioje operos balsai gyvena, dalijasi išgyvenimais, atveria savo širdis. Atrodo, kad vis ateinu pas juos į svečius. Muzika, garsas čia – tarsi nematoma medija, energija, bylojanti tai, ko neišdrįsome pasakyti, ir dabar jau per vėlu.

Kompozitorius Dominykas Digimas

Šio kūrinio scenovaizdis – tai tarpinė erdvė galimiems susitikimams. Joje mezgamas dialogas su tuo, kas yra šalia, ir kas lieka nepažinu anapus. Veiksmas vyksta būsenas išryškinančioje tranzitinėje erdvėje, oro uosto laukiamajame, kuris, nors yra monumentalus, tačiau nuolat keičia savo pavidalus – tampa erdvėmis, kur sutinkame save ir kitus. Vaizdinė kūrinio atmosfera yra erdvi ir rami, joje kuriama galimybė pažvelgti atsitraukus, iš toliau, – į kitus, save ir į tai, kaip viskas praeina. Ši erdvė dedikuota gyvenimui, nepažinumui ir ilgesiui.

Scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė Barbora Šulniūtė

Nuo pat pirmos akimirkos supratau, kad opera „Dalykai, kurių neįšdrisau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ kalbės tikrumo, jautrumo ir širdies kalba, kad ji bus netradiciška, naujoviška, paveiki, – ir noriu būti jos dalimi. 

Prisiliesti prie žmonių paslapčių – tekstų, kurie yra nesuvaidinti ir išsakyti tiems, kam jau niekada nebebus pasakyti tiesiogiai – yra privilegija. Tuo pačiu taksofono opera kaskart labai giliai paveikia mane patį kaip žmogų, liudytoją. Ir pats patenku į būseną, kurioje prisimenu sau artimą žmogų, jausmus jam, padėką ir begalinę meilę, kurios taip ir nespėjau išsakyti. 

Operoje muzika, garso įrašų tekstai, vaizdiniai, judesiai, juntami santykiai man sukuria savotišką ritualą, terapijos atmosferą, maldą, kuri perkelia tarsi į kitą pasaulį, kuriame mes visi susitinkame be paslapčių ir nutylėjimų, o galiausiai ateina suvokimas, kad ir šiame pasaulyje taip pat visi kada nors susitiksime. 

Tada nušvinta viltis, džiaugsmas ir meilė.  Ačiū Tau, Mama.

Muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila

Taksofono opera įvertinta Lietuvos profesionaliojo scenos meno apdovanojimų „Auksinis scenos kryžius“ nominacijomis už geriausią režisūrą, scenografiją ir kostiumų dizainą, taip pat – Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio žiuri skirtu apdovanojimu. Kūrinio muzika tapo laureate Lietuvos kompozitorių sąjungos 2024 m. apdovanojimuose. 2025 m. išleista šios operos vinilinė plokštelė.