Martyno Aleksos nuotrauka
„Radvila Darius, Vytauto“ – tai gyvas dialogas tarp keturių instrumentalistų gyvai atliekamos muzikos ir video ištraukų iš LRT archyvų.
Paskutiniais devintojo dešimtmečio metais Lietuvos televizijoje baigėsi cenzūros laikotarpis. Eterį užplūdo ilgus metus kauptos problemos, pasiūlymai ir komentarai – visi panoro išsikalbėti. Formaliai vis dar neturėdami laisvės, žiūrovai greitai įsitraukė į naujos tapatybės, herojų ir geresnės ateities vizijos paieškas. Muzika, komentuojanti to laiko vaizdus, įtraukia žiūrovus į tragikomišką problemų naratyvą, prasidėjusį prieš trisdešimt metų ir besitęsiantį iki pat šių dienų.
Kūrinyje praeities nostalgiją keičia ironija dvelkiančios devintojo ir dešimtojo dešimtmečių garsinės interpretacijos, o koliažinėje atmosferoje nuolat iškyla absurdiškų pasikartojimų ir sentimentalių intarpų inspiruojami klausimai: ar visa tai yra „lietuviško“ charakterio paieškos, ar žmogiškos būties ir buities kasdienybė?
Kūrinyje panaudota vaizdo medžiaga iš LRT archyvo: 1989–1991 m. laidų „Veidrodis“, „Akistata“, „Vilnius ir vilniečiai“, „Sekmadienio rytą“ fragmentai.
Sako, kūrėjas savo kūrinyje sprendžia vieną ir tą patį konfliktą: metai po metų, kūrinys po kūrinio, keičiasi personažai, temos, bet pamatinis konfliktinis klausimas lieka tas pats – gal tą patį daro ir tauta?
Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė
Analizuojant trisdešimties metų senumo archyvinę medžiagą, paaiškėja, kad laikas beveik nepaveikia temų, kuriomis kalbame. Daug šnekant žodžiai infliuoja ir nebetenka prasmės. Galbūt muzika gali padėti suprasti ar bent pajusti jų reikšmę.
Režisierius Karolis Kaupinis
Tai buvo balansas tarp muzikos kaip kažko, kas minta šiuolaikybe, ir vizualinės dramaturgijos kaip kažko, kas virškina istoriją. Labai įdomus dviejų žanrų susikirtimas.
Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt